Buvo galima numanyti turintį senbernaro kraujo. Žinote senbernarus? Didžiulius, gauruotus, geraširdžius sniegynų gelbėtojus. Taigi, vienam bute laikyti vilkšunį bei senbernarų palikuonį, švelniai pasakius, sunkoka. Ta patį manė ir kaimynės mama, "pakėlusi vėją" vyrui. Nieko nebeliko, kaip greitai surasti šuniukui naujus namus. Tekina nubėgau namo kaulyti tėvų, nors per daug ir nesitikėjau, kažkaip net minties auginti šunį tada neturėjome. Tėtį iš karto sužavėjo šunytis, todėl bendrom pastangom įkalbinom ir mamą. Pakrikštijom jį skambiai - Maksis šuo Fikas. Na, kaip iš seno seno rusiško animacinio filmuko, apie didelį šunį ir mažą mergaitę. Tiesa, labai didelis jis neišaugo, visgi mišrūnas, o ir eibių prikrėtė visokių. Tačiau daug kartų "pagavau" save bekalbinančią, pasakojančią ką nors jam. Ir ne tik save! Sesuo, net ir tėvai kalbina šunelį, lyg žmogų. Ir taip jau 15 metų jis - mūsų geriausias draugas.
Aplankykit musu bloga:
AtsakytiPanaikintihttp://naudotikompai.blogspot.com/